Kęstutis Vasiliūnas. Solo Exhibition “2Cent. : Goya 1808-2026”
Time: 2-24 April 2026
Opening: at 6 pm, 2 April 2026
Location: Gallery “Akademija”, Vilnius, Lithuania
Curator: Vaidilutė Brazauskaitė-L.
“The power of Kęstutis Vasiliūnas’ unexpected parables and metaphors
Some artists hold exhibitions almost “synchronously”, routinely, every couple of years or even more often. Kęstutis Vasiliūnas has a radically different attitude.
His exhibitions do not appear by chance, simply from the accumulation of unexhibited works or on the occasion of some ordinary anniversary. He needs an authentic spiritual, moral stimulus, although sometimes the persistent persuasion of the curator also helps, but this takes quite a long time…
As Kęstutis himself mentioned, contemporary religious art rarely intrigues anyone when there is no hidden or shocking intrigue, such works do not contain self-praise, erotic elements, shocking eccentricity. These are works of a completely different emotional, spiritual field, in which it is as if one travels through time, through the pages of history, art history, linking well-recognized, iconic images, artifacts with current events, stimuli and anxiety.
The typographic style of the poster, the banners and the title of the exhibition “Goya 1808-2026” can also cause a sense of confusion, because they do not visually suggest what the works will be, and the discourse on the famous Spanish painter of the turn of the 18th and 19th centuries can raise even more questions. Here is to you, the audience, and intrigue.
In the El Prado Museum in Madrid (Spain), Francisco Goya’s painting “The Third of May 1808 in Madrid” hangs, painted in 1814, after the invasion and atrocities of Napoleon Bonaparte’s army against the Spaniards had already ended.
This tragically themed and dramatic, extremely expressive painting immortalizes the execution of the participants in the Madrid uprising against the occupiers. What emotions incredibly suggestively greet the viewer? The cruelty of Napoleon’s soldiers is symbolized by the impersonalization of the executioners, all attention is focused on the heroes being shot, whose figures reflect fear, determination to fight and prayer before their last breath. In the center is a rebel in a white shirt, with his arms outstretched like the crucified Jesus Christ. He meets death, but does not lose faith and believes in redemption… In every art history textbook or monograph dedicated to F. Goya, this composition and its main accent, the man in a white shirt, are treated exactly like this. It is a symbol of resistance, fideism, devotion and sacrifice, comparable to the suffering of Jesus Christ on the cross.
The exhibition will also see a specific reference to this programmatic work, which, as a source of inspiration, was the beginning of K. Vasiliūnas’s unique interpretation of the atrocities of war. Modernly equipped soldiers are once again aiming at the Crucifix, which symbolizes all those who suffer in unjust and brutal wars, who suffer but do not lose hope that it will end. In Ukraine, invaders are killing innocent people, burning churches and literally shooting at the Crucifix in the altars of already destroyed churches. Such is the present, which can be “illustrated” by a painting from 1814, because nothing changes, does not change throughout the ages, because brutal, wild force targets everything, even holy images, women, children. This does not allow us, people of the 21st century, to sleep, because in our minds the thoughts that war, war, endless war, people are dying and it is extremely scary about the future…
1808 Napoleonic era in Spain, the war in Ukraine that will continue in 2026 and has started again in the Middle East, drug cartel wars in Latin America. When will these atrocities end, apparently never, because human nature is quite unpredictable…
Kęstutis “speaks” to us with quite simple metaphors, perhaps unexpectedly taking us to the nineteenth century with the help of parables, the exhibition of the El Prado Museum, using a mashup of words and numbers, but that language is truly understandable to anyone, even if they have never seen a Goya painting. The artist often uses quotes from iconic works of art, using them as visual metaphors that complement the idea. Whether it be well-recognizable works by Dürer or Goya, or a dirt road or crucifix carved by Lithuanian masters, all this is used to reinforce the idea, because people react more vividly to recognizable symbols, artistic clichés, etc.
The details of the installation, printed by Kęstutis Vasiliūnas, appeal to humanity, to spirituality, to the enlightenment of the mind through God’s providence, the image of God, painted or imagined. It is like a cry in the wilderness, but perhaps it makes us think, feel the pain of others and the injustices of war, pray for peace, so that at least for a short time, for a while, those wars that prevent us from dreaming peaceful dreams would cease. Easter will come, Jesus Christ will rise and maybe we will have hope for peace again!” – Vaidilutė Brazauskaitė-L.
Text translated into English by Google Translate.
Original text in Lithuanian language:
Kęstučio Vasiliūno netikėtos parabolės ir metaforų galia
Vieni menininkai parodas daro beveik “sinchroniškai”, rutiniškai, kas pora metų arba dar dažniau. Kęstutis Vasiliūnas turi kardinaliai skirtingą nuostatą.
Jo parodos neatsiranda šiaip sau, tiesiog prisikaupus nerodytų darbų arba kokio nors eilinio jubiliejaus proga. Jam reikalingas autentiškas dvasinis, moralinis stimulas, nors kartais prisideda ir atkaklus kuratoriaus įkalbinėjimas, bet tai trunka ganėtinai ilgai…
Kaip pats Kęstutis minėjo, kad šiuolaikinis religinis menas retai ką intriguoja, kai nėra kažkokios paslėptos ar šokiruojančios intrigos, tokiuose kūriniuose nerandama savigyros, erotikos elementų, šokiruojančios ekscentrikos. Tai visai kito emocinio, dvasinio lauko kūriniai, kuriuose tarsi keliaujama laiku, istorijos, dailės istorijos puslapiais, susiejant gerai atpažįstamus, ikoninius vaizdinius, artefaktus su šios dienos aktualijomis, dirgikliais ir nerimu.
Tipografinis afišos, užsklandų stilius ir parodos pavadinimas “Goya 1808-2026” gali kelti ir sumišimo jausmą, nes vizualiai nesufleruoja, kokie tai bus kūriniai, o ir diskursas į XVIII-XIX a. sandūros įžymųjį Ispanijos tapytoją gali kelti dar daugiau klausimų. Šai jums, žiūrovai, ir intriga.
Madrido (Ispanija) El Prado muziejuje kabo Francisko Goya paveikslas “1808 gegužės trečioji Madride” nutapytas 1814 m., jau pasibaigus Napoleon Bonaparte kariuomenės invazijai ir žiaurumams engiant ispanus.
Šis tragiškos tematikos ir dramatiškas, itin ekspresyvus paveikslas įamžino Madrido sukilimo prieš okupantus dalyvių egzekuciją. Kokios emocijos neįtikėtinai įtaigiai pasitinka žiūrovą? Napoleono karių žiaurumą simbolizuoja egzekutorių nuasmeninimas, visas dėmesys kreipiamas į sušaudomus didvyrius, kurių figūrose atsispindi baimė, ryžtas kovoti ir malda pirieš paskutinį atodūsį. Centre sukilėlis baltais marškiniais, ištiesęs rankas kaip nukryžiuotasai Jėzus Kristus. Jis pasitinka mirtį, bet nepraranda tikėjimo ir tiki atpirkimu… Kiekviename dailės istorijos vadovėlyje ar monografijoje, skirtoje F. Goya, ši kompozicija ir pagrindinis jos akcentas, vyras baltais marškiniais, yra traktuojama būtent taip. Tai pasipriešinimo, fideizmo, atsidavimo ir pasiaukojimo simbolis, prilygintinas Jėzaus Kristaus kančiai ant kryžiaus.
Parodoje pamatysime ir konkrečią nuorodą į šį programinį kūrinį, kuris kaip inspiracijos šaltinis buvo pradžia K. Vasiliūno savitai karo žiaurumų interpretacijai. Moderniai ekipiruoti kariai vėl nusitaiko į Nukryžiuotąjį, kuris simbolizuoja visus kenčiančius neteisinguose ir brutaliuose karuose, kenčiančius, bet neprarandančius vilties, kad tai pasibaigs. Ukrainoje invaideriai žudo nekaltus žmones, degina cerkves ir tiesiogine prasme šaudo į Nukryžiuotąjį jau sugriautų cerkvių altoriuose. Tokia dabartis, kurią galima “iliustruoti” ir 1814 m.paveikslu, nes niekas nesikeičia, nesikeičia per amžius, nes brutali, laukinė jėga taikosi į viską, net ir į šventus paveikslus, moteris, vaikus. Tai mums, XXI a. žmonėms, neleidžia užmigti, nes mintyse įkyriai sukasi ratu bėgančios mintys, kad karas, karas, nesibaigiantis karas, žūsta žmonės ir itin baugu dėl ateities…
1808 m. Napoleonmetis Ispanijoje, 2026 m.tebesitęsiantis karas Ukrainoje ir vėl prasidėjęs Artimuosiuose Rytuose, narkotikų kartelių karai Lotynų Amerikoje. Kada pasibaigs šitie žiaurumai, matyt, kad niekada, nes žmogaus prigimtis gana nenuspėjama…
Kęstutis mums “kalba” gana paprastomis metaforomis, taip gal netikėtai parabolių pagalba nukeldamas į devynioliktą amžių, El Prado muziejaus ekspoziciją, naudodamas žodžių, skaičių maišatį (mashup’ą), bet ta kalba tikrai suprantama kiekvienam, net nemačiusiam Goya paveikslo. Menininkas dažnai pasitelkia ikoninių meno kūrinių citatas, naudoja jas kaip vaizdines, mintį papildančias metaforas. Ar ta būtų Diurerio, ar Goya gerai atpažįstami kūriniai, ar lietuvių meistrų išdrožtas smūtkelis, krucifiksas, visa tai pasitelkiama sustiprinti minčiai, nes žmonės raiškiau reaguoja į atpažįstamus simbolius, menines klišes etc.
Kęstučio Vasiliūno atspaustas pano, instaliacijos detalės apeliuoja į žmogiškumą, į dvasingumą, proto prašviesėjimą per Dievo apvaizdą, Dievo paveikslą, nutapytą ar įsivaizduojamą. Tai tarsi šūksnis tyruose, bet gal priverčiantis susimąstyti, pajausti kitų skausmą ir karo neteisybes, melsti taikos, kad nors trumpam, kuriam laikui nutiltų tie karai, kurie mums neleidžia sapnuoti ramių sapnų. Bus Velykos, Jėzus Kristus prisikels ir gal vėl turėsime taikos viltį! – Vaidilutė Brazauskaitė-L.
© Text: Vaidilutė Brazauskaitė-L.
© Artist’s Book Creators 2026
